Mano mintys

„Karas ir taika“ ilgai gulėjo pas mane lentynoje – vis negalėjau apsispręsti pradėti skaityti. Jei ne bendras skaitymas, turbūt dar ilgai nebūčiau atvėrusi šios knygos. Nors skaitymas užsitęsė, skubėti su ja neverta – tai tokia knyga, kurią reikia skaityti lėtai, apgalvotai. Temų apmąstymams L. Tolstojus duoda labai daug. Knyga dalijasi į dvi dalis: karą ir taiką. Karo dalyje pasakojama apie mūšius, kariškių gyvenimą, politiką, o pats autorius išreiškia savo mintis apie karą. Man ypač buvo įdomu skaityti, nes daugelyje dalykų su juo sutinku. Buvo įdomu lyginti tas laikų su šiandienomis – deja, daug kas kartojasi: keičiasi vardai, bet priežastys ir žmonių veiksmai dažnai lieka tokie patys. O „taika“ – tai jau apie pačius veikėjus, jų gyvenimus, pasirinkimus, vidinius išgyvenimus. Iš pradžių man buvo sunku įsiminti, kas yra kas, bet paskui įsitraukiau, pripratau prie jų ir pradėjau išgyventi kartu – džiaugsmą, skausmą, abejones. Buvo įdomu stebėti, kaip jie keičiasi nuo pradžios iki knygos pabaigos. Perskaičius supranti, kodėl ši knyga žinoma visame pasaulyje – ji iš tiesų ypatinga, verčia susimąstyti ir daug ką pajusti. Vienintelis dalykas, kuris man trukdė – tai prancūzų kalba. Po pirmojo tomo pavargau ieškoti prasmės tarp frazių ir perėjau prie garso formato. Taip klausytis tapo daug lengviau, ir aš labiau pasinėriau į istoriją.
Tolstojaus personažai labai individualūs – atrodo, kad jie tarsi nurašyti nuo gyvų žmonių.(tikriausiai taip ir yra ). Kiekvienas turi savų, tik jam būdingų bruožų, dėl to juos įdomu stebėti ir apie kiekvieną galėtum skaityti atskirą istoriją. Nors romanas pilnas įkvepiančio turinio, vis dėlto kartais pasigesdavau labiau išplėtoto kai kurių veikėjų gyvenimo. Jie lyg fonas, lyg „laiptai“, per kuriuos pagrindiniai herojai turi ką nors suprasti ar išmokti, bet man jie atrodė labai įdomūs, ir norėjosi apie juos daugiau.