Mano įvertinimas 5/5


Autorius: Lev Tolstoj
I-II tomas
Puslapių skaičius: 731
Pradėta: 2025.03.06
Baigta: 2025.04.30
III-IV tomas
Puslapių skaičius: 731
Pradėta: 2025.04.30
Baigta: 2025.06.12
Knygos formatas:
📖 Fizinė iš mano lentynos
Šis epinis romanas pasakoja apie Rusijos visuomenės gyvenimą Napoleono karų laikotarpiu. Per keturių pagrindinių šeimų – Rostovų, Bolkonskių, Bezuchovų ir Kuraginų – likimus atskleidžiami ne tik karo ir taikos kontrastai, bet ir žmonių vidiniai ieškojimai, meilė, prasmės paieškos bei istorinių įvykių įtaka asmeniniams pasirinkimams. Tai vienas svarbiausių pasaulinės literatūros kūrinių, gilinantis į žmogaus dvasinį pasaulį ir likimą istorijos sūkuryje.
Mano mintys
„Karas ir taika“ ilgai gulėjo pas mane lentynoje – vis negalėjau apsispręsti pradėti skaityti. Jei ne bendras skaitymas, turbūt dar ilgai nebūčiau atvėrusi šios knygos. Nors skaitymas užsitęsė, skubėti su ja neverta – tai tokia knyga, kurią reikia skaityti lėtai, apgalvotai. Temų apmąstymams L. Tolstojus duoda labai daug.
Knyga dalijasi į dvi dalis: karą ir taiką. Karo dalyje pasakojama apie mūšius, kariškių gyvenimą, politiką, o pats autorius išreiškia savo mintis apie karą. Man ypač buvo įdomu skaityti, nes daugelyje dalykų su juo sutinku. Buvo įdomu lyginti tas laikų su šiandienomis – deja, daug kas kartojasi: keičiasi vardai, bet priežastys ir žmonių veiksmai dažnai lieka tokie patys.
O „taika“ – tai jau apie pačius veikėjus, jų gyvenimus, pasirinkimus, vidinius išgyvenimus. Iš pradžių man buvo sunku įsiminti, kas yra kas, bet paskui įsitraukiau, pripratau prie jų ir pradėjau išgyventi kartu – džiaugsmą, skausmą, abejones. Buvo įdomu stebėti, kaip jie keičiasi nuo pradžios iki knygos pabaigos.
Perskaičius supranti, kodėl ši knyga žinoma visame pasaulyje – ji iš tiesų ypatinga, verčia susimąstyti ir daug ką pajusti.
Vienintelis dalykas, kuris man trukdė – tai prancūzų kalba. Po pirmojo tomo pavargau ieškoti prasmės tarp frazių ir perėjau prie garso formato. Taip klausytis tapo daug lengviau, ir aš labiau pasinėriau į istoriją.
Tolstojaus personažai labai individualūs – atrodo, kad jie tarsi nurašyti nuo gyvų žmonių.(tikriausiai taip ir yra ). Kiekvienas turi savų, tik jam būdingų bruožų, dėl
to juos įdomu stebėti ir apie kiekvieną galėtum skaityti atskirą istoriją. Nors
romanas pilnas įkvepiančio turinio, vis dėlto kartais pasigesdavau labiau
išplėtoto kai kurių veikėjų gyvenimo. Jie lyg fonas, lyg „laiptai“, per kuriuos
pagrindiniai herojai turi ką nors suprasti ar išmokti, bet man jie atrodė labai
įdomūs, ir norėjosi apie juos daugiau.
Pradėjus skaityti trečią tomą, pagaliau veikėjai man susidėliojo – nebesipainiojo vardai, veidai, viskas tapo aiškiau. Kiekvienas turėjo savitą charakterį, ir tai man labai patiko. Tolstojus sugeba ne tik nupiešti išorinius herojų portretus, bet ir parodyti jų vidinį pasaulį – svajones, skausmus, abejones. Jaučiasi, kad tai ne šiaip veikėjai, o gyvi žmonės. Labiausiai man įstrigo du veikėjai – Andrejus ir Pjeras. Andrejus pradžioje man labai patiko. Jis atrodė tvirtas, protingas, turintis aiškią poziciją. Bet kuo toliau, tuo labiau jis man tarsi blėso… Net sakyčiau, prarado kažką esminio. Gal pavargo nuo gyvenimo? Gal pasidavė? Bet buvo skaudu stebėti, kaip iš stipraus žmogaus lieka kažkas labai trapaus. Tokia jo kaita paliko stiprų įspūdį. Pjeras, priešingai, – pradžioje pasimetęs, keistas, ieškantis. Bet kuo toliau, tuo labiau jis bręsta. Jis tarsi vaikas, kuris per klaidas mokosi gyventi. Klysta, daro kvailų sprendimų, bet visą laiką ieško tiesos. Ir tas jo kelias, nors netiesus, labai žmogiškas. Jis man priminė Leviną iš „Anos Kareninos“ – atrodo, kad Tolstojus per jį bando pavaizduoti tai, ką pats laiko „teisingu“ žmogumi. Tai man pasirodė labai aktualu – parodoma, kad niekas negimsta tobulas, bet svarbu mokytis iš savo klaidų ir judėti į priekį. Labai patiko paskutinio skyriaus samprotavimai. Turiu pripažinti, kad norint iki galo įsigilinti į Tolstojaus mintis, tikrai reikės dar ne vieno skaitymo. Jo idėjos gilios ir reikalauja susikaupimo – tai tekstas, prie kurio norisi sugrįžti.