Mano įvertinimas     4/5  

Perskaityta

Autorius: Aleksandras Diuma

Puslapių skaičius: 637

📅 Pradėta:  2025.06.18       

✅ Baigta: 2025.07.31

Knygos formatas:

 📖 Fizinė iš mano lentynos 

🔊 Audio knyga (įgarsino Горбунов Сергей, Голованова Ольга 29val 7min )

Trumpai apie knygą

Tai viena žymiausių XIX a. istorinių nuotykių romanų, pasakojanti apie jaunąjį d’Artanjaną, kuris iš Gaskonijos atvyksta į Paryžių svajodamas tapti karaliaus muškietininku. Čia jis susidraugauja su trimis garsiais muškietininkais – Atosu, Portosu ir Aramiu – ir įsitraukia į pavojingus rūmų ir politinius sąmokslus. Kupinas garbės kovų, ištikimybės, meilės ir išdavysčių, šis romanas žavi savo dinamišku siužetu, ryškiais personažais ir istorinės epochos dvasia. Tai klasika, kuri išlaikė aktualumą iki šių dienų.

Mano mintys

Aleksandro Diuma romanas „Trys muškietininkai“ mane nustebino savo ryškiu romantizmu – veikėjų dialogai ir poelgiai dažnai priminė teatrą, kupiną dramos ir komedijos. Skaitant susidarė įspūdis, tarsi stebėčiau sceną, kurioje viskas šiek tiek perdėta. Nors tai atitinka to meto literatūros dvasią, šiuolaikiniam skaitytojui tokie dialogai gali atrodyti nenatūralūs. Didžiausią įspūdį paliko muškietininkai. Nustebino tai, kad karaliaus karininkai vaizduojami ne kaip subrendę ir atsakingi vyrai, o kaip savanaudžiai, išlepę vaikai. Portas – linksmas, bet priklausomas nuo alkoholio ir gyvenantis iš meilužės vyro pinigų, ir tai romane pateikiama tarsi norma. Atas – brandžiausias ir, mano akimis, adekvačiausias veikėjas, greičiausiai todėl, kad gyvenimas jam nebuvo lengvas. Vis dėlto nustebino jo poelgis po kelionės į Angliją: užsidarymas rūsyje, svetimo vyno gėrimas ir šeimininkui padaryta žala parodė, kaip mažai muškietininkai vertino kitų turtą ir pastangas. Tai atskleidė didžiulį kontrastą tarp dvarininkų išlaidumo ir paprastų žmonių sunkaus darbo. Aramis išliko paslaptinga asmenybė, tarsi turintis vienuolyną kaip atsarginį gyvenimo variantą, bet ne tikrą pašaukimą. D’Artanjanas vaizduojamas kaip karštakošis didvyris, tačiau jo nuolatiniai kvietimai į dvikovas ir neatsakingi sprendimai kėlė daugiau klausimų nei simpatijų. Ypač nusivyliau jo elgesiu meilės istorijoje: mylėdamas Konstanciją, jis vis dėlto įsivelia į santykius su kita moterimi, net žinodamas, kad būtent dėl šios moters kaltės jo mylimoji buvo pagrobta. Tai visiškai sugriovė herojaus įvaizdį. Vienas stipriausių veikėjų man pasirodė Miledi – protinga, įtakinga, manipuliuojanti. Vis dėlto romane ryškiai jaučiamas autoriui būdingas veikėjų skirstymas į „geruosius“ ir „bloguosius“. Net „gerieji“ muškietininkai dažnai elgiasi neetiškai, bet pasakojimas pateikia juos kaip teigiamus herojus. Siūžetas kupinas politinių intrigų, tačiau kartu parodo, kad valdovai – taip pat žmonės, kurių sprendimus gali lemti pavydas, meilė ar asmeninės ambicijos. Romane ryškus jaunuolio idealizmas – drąsa, ryžtas ir sėkmė tarsi savaime atneša pergales. Nors istorija man pasirodė silpnesnė nei „Grafas Montekristas“, džiaugiuosi, kad ją perskaičiau, nors veikėjų moralė ir poelgiai šiuolaikiniam skaitytojui atrodo keisti. Rašymo stilius visgi labai geras, skaitosi lengvai, ir dėl to knygą verta perskaityti bent kartą.

Knyga ir ekranas

Po knygos skaitymo viduje liko kažkas nepilna. Knyga įtraukė, bet jaučiau, kad vis dar bandau ją perkąsti – suprasti iki galo. Tad pažiūrėjau 2011 metų filmą su Mila Jovovič – ne tik iš smalsumo, bet ir ieškodama atsakymo: ar ši istorija gali pasirodyti kitokia?

Filmas tikrai nukrypsta nuo Diuma siužeto, bet tuo pačiu kažkaip sugeba išlaikyti jo esmę: muškietininkų draugystę, jų drąsą, nutrūktgalviškumą ir šelmišką humoro jausmą. Tik visa tai perteikta šių dienų kalba – greitesniu tempu, ryškesnėmis emocijomis. Tačiau jausmas, kuris liko – labai panašus į tą, kurį norėjo palikti pats Diuma, tik labiau sudėliotas.

Skaitant knygą, buvo momentų, kai jaučiau atstumą – tarp manęs ir istorijos, tarp laiko, kalbos, ritmo. O filmas padėjo priartėti. Padėjo ne tiek pratęsti pasakojimą, kiek jį permąstyti, pergyventi kitaip. Galbūt net suprasti giliau – per vaizdą, garsą, personažų emocijas.

Tai nėra tik ekranizacija – tai interpretacija. Ir ji veikia. Knyga liko tvirtu pagrindu, o filmas – kaip emocinis rakursas, leidžiantis pažvelgti iš šono. Ne vietoj knygos, o kartu su ja.