Mano mintys

Aleksandro Diuma romanas „Trys muškietininkai“ mane nustebino savo ryškiu romantizmu – veikėjų dialogai ir poelgiai dažnai priminė teatrą, kupiną dramos ir komedijos. Skaitant susidarė įspūdis, tarsi stebėčiau sceną, kurioje viskas šiek tiek perdėta. Nors tai atitinka to meto literatūros dvasią, šiuolaikiniam skaitytojui tokie dialogai gali atrodyti nenatūralūs. Didžiausią įspūdį paliko muškietininkai. Nustebino tai, kad karaliaus karininkai vaizduojami ne kaip subrendę ir atsakingi vyrai, o kaip savanaudžiai, išlepę vaikai. Portas – linksmas, bet priklausomas nuo alkoholio ir gyvenantis iš meilužės vyro pinigų, ir tai romane pateikiama tarsi norma. Atas – brandžiausias ir, mano akimis, adekvačiausias veikėjas, greičiausiai todėl, kad gyvenimas jam nebuvo lengvas. Vis dėlto nustebino jo poelgis po kelionės į Angliją: užsidarymas rūsyje, svetimo vyno gėrimas ir šeimininkui padaryta žala parodė, kaip mažai muškietininkai vertino kitų turtą ir pastangas. Tai atskleidė didžiulį kontrastą tarp dvarininkų išlaidumo ir paprastų žmonių sunkaus darbo. Aramis išliko paslaptinga asmenybė, tarsi turintis vienuolyną kaip atsarginį gyvenimo variantą, bet ne tikrą pašaukimą. D’Artanjanas vaizduojamas kaip karštakošis didvyris, tačiau jo nuolatiniai kvietimai į dvikovas ir neatsakingi sprendimai kėlė daugiau klausimų nei simpatijų. Ypač nusivyliau jo elgesiu meilės istorijoje: mylėdamas Konstanciją, jis vis dėlto įsivelia į santykius su kita moterimi, net žinodamas, kad būtent dėl šios moters kaltės jo mylimoji buvo pagrobta. Tai visiškai sugriovė herojaus įvaizdį. Vienas stipriausių veikėjų man pasirodė Miledi – protinga, įtakinga, manipuliuojanti. Vis dėlto romane ryškiai jaučiamas autoriui būdingas veikėjų skirstymas į „geruosius“ ir „bloguosius“. Net „gerieji“ muškietininkai dažnai elgiasi neetiškai, bet pasakojimas pateikia juos kaip teigiamus herojus. Siūžetas kupinas politinių intrigų, tačiau kartu parodo, kad valdovai – taip pat žmonės, kurių sprendimus gali lemti pavydas, meilė ar asmeninės ambicijos. Romane ryškus jaunuolio idealizmas – drąsa, ryžtas ir sėkmė tarsi savaime atneša pergales. Nors istorija man pasirodė silpnesnė nei „Grafas Montekristas“, džiaugiuosi, kad ją perskaičiau, nors veikėjų moralė ir poelgiai šiuolaikiniam skaitytojui atrodo keisti. Rašymo stilius visgi labai geras, skaitosi lengvai, ir dėl to knygą verta perskaityti bent kartą.