Mano įvertinimas 5/5

Autorius: Chris Carter
I serijos knyga
Puslapių skaičius: 384
Pradėta: 2025.08.09
Baigta: 2025.08.16
Knygos formatas:
Biblioteka
Žanras:
psichologinis trileris
Persižegnok ir melskis, kad mirtum... greitai. Apleistame name Los Andžele randama išniekinta ir žiauriai nužudyta jauna moteris. Ant sprando jai išraižytas keistas dvigubas kryžius — tai psichopato, žinomo kaip Krucifiksas, ženklas. Bet ar taip galėtų būti, nes prieš dvejus metus Krucifiksas buvo sugautas, nuteistas ir jam įvykdyta mirties bausmė. O gal jį kas nors mėgdžioja? Nejaugi Žmogžudysčių skyriaus detektyvui teks pripažinti tai, apie ką nenori nė pagalvoti? O gal tikrasis Krucifiksas vis dar laisvėje ir erzina Hanterį, kuriam niekaip nepavyksta jo atskleisti ir sučiupti? Roberto Hanterio ir jo naujojo partnerio laukia nesuvokiamas košmaras...
Mano mintys
Mėgstu trilerius ir dažniausiai imu juos po sudėtingesnės knygos, nes man jie veikia kaip mini filmas, kuris atpalaiduoja mintis. Prieš „Krucifiksą“ buvau skaičiusi mokslinės fantastikos kūrinį, tad norėjosi ko nors greičiau skaitomo ir lengvesnio. Chris Carter vardą dažnai sutikdavau, be to, šiais 2025 metais jis lankėsi knygų mugėje, dalino autografus, todėl lietuvių tinklaraščiuose jo kūryba tapo itin matoma ir aptarinėjama. Galbūt dėl to norėjosi susipažinti su jo kūryba, o kai bibliotekoje pamačiau lentynoje jo knygą, susigundžiau.
Knyga skaitosi lengvai, tai gana tipinis detektyvas su pagrindiniu veikėju Hanteriu – kietas riešutėlis, bet gyvenantis vienišiaus gyvenimą, kaip ir daugelyje tokių istorijų. Yra įterpta lengvo humoro, kas irgi dažnai būdinga šio žanro knygoms. Carter man nepasirodė kažkuo ypatingas, bet tikrai nėra ir prastas rašytojas. Jo kuriami žmogžudysčių aprašymai žiaurūs ir smulkūs, gal net stipresni nei Tess Gerritsen „Chirurge“, kurią skaičiau seniai ir kurią laikiau gana šiurpoka. Įdomiausia, kad pabaigos nesugebėjau nuspėti – nors vieną personažą buvau „pažymėjusi“ kaip įtartiną, bet tikrai neįsivaizdavau, kad jis pasirodys esąs žudikas.
Hanteris šioje knygoje pavaizduotas kaip detektyvas, kuris galėjo būti psichologu, todėl jis labai įžvalgus ir moka puikiai piešti žmonių portretus. Man patiko, kad autorius tai logiškai pagrindžia – paaiškina, kodėl Hanteris suprato, kad vienas žmogus yra toks ar anoks, o ne tiesiog atsitiktinai „atspėja“, kaip kartais nutinka kituose trileriuose. Tai suteikė jo charakteriui daugiau tikrumo ir padarė jį gyvesnį.
Vis dėlto šiek tiek sunervino tyrimo išnarpliojimo būdas. Visa knyga eina sklandžiai ir nuosekliai, bet kai ateina momentas, kai Hanteris jau supranta, kas yra žudikas, ir pradeda jį „gaudyti“, mums to proceso beveik neparodoma. Vietoj to pateikiamos tik trumpos frazės – kad jis kažką suprato, kažką surado, kažką numanė. O visas minties kelias, detalės ir tikrieji žingsniai paaiškinami tik po sugavimo, tarsi atbuline eiga. Tokia pasakojimo forma mane kiek erzino, nes norėjosi kartu su detektyvu eiti tuo keliu ir matyti jo atradimus realiu laiku, o ne sužinoti viską jau „po fakto“.
Vis dėlto bendrai knyga man patiko. Man patinka trileriai, o ši istorija buvo įtraukianti ir paliko norą dar kartą paimti Carterį į rankas. Tikiu, kad pamėginsiu dar vieną jo knygą, kad pamatyčiau, ar jis kartojasi ir ar jo pasakojimo stilius nenusibosta. Dažnai serijos būna labai panašios: bylos, tyrimo eiga, situacijų nagrinėjimas ir galiausiai toks pats finalas, kai viskas užslaptinta iki pat pabaigos, bet vis tiek smalsu patirti, ar Carter sugebės nustebinti ir kitose knygose.
Labai įstrigo vieta, kur autorius parodo, kad psichologai nagrinėdami nusikaltėlius dažnai pasidalija į dvi stovyklas. Vieni tiki, kad nusikaltėliais gimstama – blogis slypi žmoguje nuo pat pradžių, tai paveldimumo ar psichikos sutrikimo pasekmė. Kiti psichologai laikosi nuomonės, kad nusikaltėliais tampama, o priežastys dažniausiai glūdi aplinkoje – vaikystės traumos, smurtas šeimoje, dėmesio stoka, aplaidumas.
Hanteris šioje diskusijoje atrodo itin įžvalgus – jis pabrėžia, kad profiliuotojo darbas yra suprasti nusikaltėlį taip, tarsi jis pats būtų jo vietoje. Jeigu nusikaltėlis yra toks dėl vaikystės patirties, profiliuotojas turi mintimis grįžti į tokią situaciją ir galvoti taip, kaip jis. Tik taip įmanoma suprasti tikrąsias motyvacijas. Tačiau kartu čia slypi didelė problema – ne kiekviena psichika atlaiko tokį nuolatinį „žvilgsnį į blogį“. Kad pažintum nusikaltėlį, turi trumpam tapti juo, o tai nėra paprasta ar saugu.
Tuo metu psichologo darbas tampa pavojingas ir jam pačiam. „Neišvengiamai lieka randų, dvasinių randų, ir kartais profiliuotojas išklysta iš tiesiosios… (…) Linijos, kuri sulaiko mus, kad netaptume tokie kaip jie, – (…) Būta atveju, kai profiliuotojai, kurie tiria sadistus, seksualinius nusikaltėlius, patys užsikrečia mintimis apie sadistinį seksą arba pasuka priešinga kryptimi – tampa seksualiai neadekvatus. Vien mintis apie seksą kelia pasibjaurėjimą.“
Ši tema man pasirodė itin stipri, nes paprastai detektyvuose retai susimąstoma apie tai, kaip tyrimas paveikia patį tyrėją. Carter parodo, kad blogio analizė yra dvipusė – viena vertus, ji padeda sugauti žudiką, kita vertus, gali palikti negrįžtamų žymių žmogaus viduje.