Mano mintys

Mėgstu trilerius ir dažniausiai imu juos po sudėtingesnės knygos, nes man jie veikia kaip mini filmas, kuris atpalaiduoja mintis. Prieš „Krucifiksą“ buvau skaičiusi mokslinės fantastikos kūrinį, tad norėjosi ko nors greičiau skaitomo ir lengvesnio. Chris Carter vardą dažnai sutikdavau, be to, šiais 2025 metais jis lankėsi knygų mugėje, dalino autografus, todėl lietuvių tinklaraščiuose jo kūryba tapo itin matoma ir aptarinėjama. Galbūt dėl to norėjosi susipažinti su jo kūryba, o kai bibliotekoje pamačiau lentynoje jo knygą, susigundžiau.
Knyga skaitosi lengvai, tai gana tipinis detektyvas su pagrindiniu veikėju Hanteriu – kietas riešutėlis, bet gyvenantis vienišiaus gyvenimą, kaip ir daugelyje tokių istorijų. Yra įterpta lengvo humoro, kas irgi dažnai būdinga šio žanro knygoms. Carter man nepasirodė kažkuo ypatingas, bet tikrai nėra ir prastas rašytojas. Jo kuriami žmogžudysčių aprašymai žiaurūs ir smulkūs, gal net stipresni nei Tess Gerritsen „Chirurge“, kurią skaičiau seniai ir kurią laikiau gana šiurpoka. Įdomiausia, kad pabaigos nesugebėjau nuspėti – nors vieną personažą buvau „pažymėjusi“ kaip įtartiną, bet tikrai neįsivaizdavau, kad jis pasirodys esąs žudikas.
Hanteris šioje knygoje pavaizduotas kaip detektyvas, kuris galėjo būti psichologu, todėl jis labai įžvalgus ir moka puikiai piešti žmonių portretus. Man patiko, kad autorius tai logiškai pagrindžia – paaiškina, kodėl Hanteris suprato, kad vienas žmogus yra toks ar anoks, o ne tiesiog atsitiktinai „atspėja“, kaip kartais nutinka kituose trileriuose. Tai suteikė jo charakteriui daugiau tikrumo ir padarė jį gyvesnį.
Vis dėlto šiek tiek sunervino tyrimo išnarpliojimo būdas. Visa knyga eina sklandžiai ir nuosekliai, bet kai ateina momentas, kai Hanteris jau supranta, kas yra žudikas, ir pradeda jį „gaudyti“, mums to proceso beveik neparodoma. Vietoj to pateikiamos tik trumpos frazės – kad jis kažką suprato, kažką surado, kažką numanė. O visas minties kelias, detalės ir tikrieji žingsniai paaiškinami tik po sugavimo, tarsi atbuline eiga. Tokia pasakojimo forma mane kiek erzino, nes norėjosi kartu su detektyvu eiti tuo keliu ir matyti jo atradimus realiu laiku, o ne sužinoti viską jau „po fakto“.
Vis dėlto bendrai knyga man patiko. Man patinka trileriai, o ši istorija buvo įtraukianti ir paliko norą dar kartą paimti Carterį į rankas. Tikiu, kad pamėginsiu dar vieną jo knygą, kad pamatyčiau, ar jis kartojasi ir ar jo pasakojimo stilius nenusibosta. Dažnai serijos būna labai panašios: bylos, tyrimo eiga, situacijų nagrinėjimas ir galiausiai toks pats finalas, kai viskas užslaptinta iki pat pabaigos, bet vis tiek smalsu patirti, ar Carter sugebės nustebinti ir kitose knygose.