Mano įvertinimas     5/5  

Perskaityta

Autorius: Chris Carter

II serijos knyga

Puslapių skaičius: 399

📅 Pradėta:  2025.08.18     

✅ Baigta:  2025.09.01

Knygos formatas:

🏛️ Biblioteka 

Žanras:

psichologinis trileris

Trumpai apie knygą

Įsivaizduokite savo didžiausią baimę - ir tuomet sutinkate savo didžiausią košmarą realybėje. Vienoje Los Andželo bažnyčių, ant altoriaus laiptų, guli kraujuose paplūdęs kunigo kūnas. Su nukirsta galva. Kūnas tvarkingai paguldytas, kojos ištiesintos, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Baisiausias dalykas – nukirstoji dalis pakeista šuns galva. Na, ir tai dar ne viskas – kriminalinio skyriaus tyrėjai, apžiūrėję kunigo kūną, atranda skaičių „3“, krauju užrašytą ant aukos krūtinės. Chriso Carterio romanas „Egzekutorius“ yra ne tik puikiai šiurpinanti pramoga, bet ir knyga su stipriu socialiniu komentaru, kalbančiu apie kai kurias šiuolaikinės visuomenės ydas.

Mano mintys

Šioje dalyje pagrindiniai detektyvai išlieka tie patys – Hanteris ir jo porininkas Garsija. Apie Hanterį jau rašiau pirmoje recenzijoje, tad šį kartą daugiau dėmesio norisi skirti Garsijai. Autorius atskleidžia jo mintis, emocijas, šeimos santykius, bet vis tiek paveikslas dar nėra iki galo ryškus. Kol kas jis atrodo kaip jaunesnysis kolega, kurį dažnai gelbsti Hanteris – tarsi vyresnysis brolis. Labai norėtųsi, kad ateityje Garsija labiau atsiskleistų kaip stiprus, savarankiškas detektyvas, o ne tik kaip fonas Hanteriui.
Knyga man patiko netgi labiau nei „Krucifiksas“. Įsitraukti į siužetą buvo lengva – ritmas greitas, tekstas skaitosi lengvai, o veikėjai jau atrodo tarsi savi. Patiko tai, kad įpinta paralelinė nusikaltimų linija – tai suteikė dinamikos ir pagyvino siužetą.
Hanteris šioje dalyje atsiskleidžia kaip „geras tėvas“ – rūpestingas, globėjiškas, ir tai prideda jam žmogiškumo. Atsiranda ir nauja veikėja, todėl smalsu, ar ji pasirodys ir toliau serijoje. Įdomus autorių pasirinkimas įpinti mistikos prieskonį – iš vienos pusės tai suteikia siužetui savitumo, bet iš kitos šiek tiek kelia nerimą, kad viskas pavirs į pigesnę Kingo versiją. Man labiau patiktų, jei išliktų realistiška kriminalo atmosfera.
Autorius jau antroje knygoje parodo ir tamsesnę Hanterio pusę: ne visada jo darbas telpa į įstatymo rėmus. Kartais jis peržengia ribas, rizikuoja, ir tai iškelia klausimą, kiek policininkas iš tikrųjų gali būti „idealus pareigūnas“.
Žudiko žudymo tipas šioje dalyje buvo itin bjaurus. Kai kuriose vietose net džiaugiausi, kad autorius mus pagailėjo ir nepateikė visko žudiko akimis – nes jei fantazija veikia pakankamai stipriai, tokių scenų užtektų nemiegoti naktimis.
Dar noriu sugrįžti prie savo pirmos recenzijos minties. „Krucifiksą“ užbaigus turėjau abejonių – man nepatiko, kad nusikaltėlio atskleidimas įvyko labai staiga. Atrodė, kad Hanteriui viskas buvo aišku, bet skaitytojui jo logika išaiškinta tik po to, kai žudikas jau buvo sugautas. Tada dvejojau, ar kitose knygose nebus taip pat, nes toks sprendimas man pasirodė šiek tiek nuviliantis. Ekzekutoriuje“ ši dalis pateikta visai kitaip – užuominos, detalės ir spėlionės atsiranda palaipsniui, tad kulminacija tampa natūralesnė. Man tai daug priimtinesnis variantas. Net palengvėjo, nes pasirodė, kad tai ne Carterio bruožas kiekvieną kartą viską ištraukti tik pačioje pabaigoje, o tiesiog vienos knygos pasirinktas stilius. Šis vingis mane nuramino Bendrai – labai įtraukianti knyga, tikrai paliekanti stiprų įspūdį. Carteris moka kurti įtampą ir išlaikyti skaitytoją iki pat paskutinio puslapio. Jau pasiėmiau sekančią knygą 😆

Apmąstymas iš knygos
Kartais skaitant pagauni vietą, kuri priverčia sustoti. Mane paveikė ši Hanterio mintis: „Kartais, žiūrėdamas į kampe sėdintį benamį, alkaną ir sušalusį, spėlioju, kiek toli jo praeity reikėtų grįžti, kad tiktum tą jo lūžio momentą…“ Tai stipru. Ir tai realu. Juk kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Pirmoje dalyje buvo svarstoma, ar žmogus gimsta „blogas“, ar juo tampa. Šioje knygoje labiau akcentuojamas būtent lūžio taškas – idėja, kad blogiu tampama. Iš vienos pusės, skaitant žudiko istoriją, tu jį tarsi pradedi suprasti, bet jo metodai užglaistyti skausmą taip brutaliai sulaužo tą užuojautos jausmą, kad lieki pasimetęs tarp supratimo ir pasmerkimo.