Internete pastaruoju metu daug kalbama apie Franzą Kafką, tad nieko keisto, kad susidomėjau ir aš. Savo pažintį su šiuo autoriumi pradėjau nuo „Metamorfozės“ — ir, ačiū Dievui, tai trumpa novelė.
Skaitydama ją jaučiau tikrą pasibjaurėjimą. O man, kaip trilerių mėgėjai, sukelti tokį jausmą – sudėtinga. Tačiau Kafka moka kurti niūrią, beviltišką, tuščią atmosferą, nuo kurios norisi tiesiog pabėgti. Manau, žmonėms, kurie kovoja su mintimis apie savižudybę, šio autoriaus kūryba turėtų būti griežtai draudžiama.
Neįsivaizduoju, kas dėjosi jo galvoje. Tokį tekstą gali parašyti tik žmogus, praradęs gyvybingumą, meilę ir tikėjimą. Vis dėlto pats siužetas įdomus, aiškus – noras parodyti, kaip žmogus gali tapti beprasmiu vien pakeitęs savo statusą. O skaudžiausia, kai tai paliečia šeimą.

Gregoris, pavirtęs vabalu, iš pradžių vis dar mąsto kaip žmogus – jis rūpinasi darbu, galvoja, kad pavėlavo, bijo viršininko reakcijos, pergyvena dėl sesers, tėvų. Iš pradžių jis netiki tuo, kas įvyko, ir mano, kad tai laikina, kad viskas netrukus susitvarkys. Todėl ir jo reakcija į pasikeitimą nėra iki galo įsisąmoninta – tarsi jis pats nenorėtų pripažinti realybės. Jis bando rasti logišką paaiškinimą namiškių pasišlykštėjimui ir panikai, tarsi visa tai būtų nesusipratimas, kurį dar galima ištaisyti.

Jo artimieji, iš pradžių apimti šoko, pamažu pripranta prie jo egzistavimo – bet ne kaip prie žmogaus, o kaip prie šlykštaus daikto, gyvūno, kuris kelia nepatogumą, gėdą, o galiausiai tiesiog užima nereikalingą vietą. Namiškių gyvenimas, kurį kažkada kūrė Gregoris – jo dėka buvęs patogus, užtikrintas ir ramus – tampa siauresnis, kuklesnis. Ir baisiausia tai, kad šie žmonės išmoksta gyventi be jo. Baisu suprasti, kad nebesi reikalingas, o dar baisiau – matyti, kaip žmonės šalia pamažu prie to pripranta.

Iš tiesų sunku paaiškinti tiek Gregorio, tiek jo šeimos padėtį. Kafka bando parodyti herojaus aplinkos amoralumą, tačiau, kaip ir kiekviena moneta, ši istorija turi dvi puses. Galbūt ir pats Gregoris iš dalies kaltas dėl tokios situacijos. Jo artimieji pasigedo ne jo paties, o to komforto, kurį jis jiems kūrė. Tai reiškia, kad jo dalyvavimas šeimos gyvenime nebuvo visavertis – jis daugiau rūpinosi jų gerove nei bendru ryšiu. O jam tai suvokti – turbūt pats skaudžiausias momentas.

Net pavirtęs vabalu, Gregoris vis dar galvoja apie jų gerovę, apie jų ateitį – tai parodo jo žmogiškumą, jo norą padėti. Tačiau ar to tikrai reikėjo? Galbūt svarbiau buvo pamatyti save, o ne tik kitus. Jis liko žmogumi viduje, bet pasidavė, tiesiog egzistavo, mėgindamas prisitaikyti prie jam sukurto pasaulio, vietoje to, kad kovotų už savo egzistavimą.

Ši istorija man parodė, kad svarbiausia – žmogaus vidinis pasaulis, o ne išorinis. Išorė keičiasi nepriklausomai nuo mūsų valios, todėl sunku ją pritaikyti pagal save. Tačiau vidinę būseną mes galime keisti – nors tai ir nelengva, bet tik nuo mūsų priklauso, ar sustosime, ar vis dėlto eisime toliau.

Po šios pažinties nusprendžiau prisiversti perskaityti „Procesą“. Jau po antro ar trečio skyriaus supratau, kad grimztu į neskaitymo laikotarpį.
Tai knyga, kuri sužadina apatiją ir melancholiją. Labiausiai erzino tai, kad viskas sukasi ratu – tie patys klausimai, tie patys žmonės, tas pats bejėgiškumo jausmas. Iš esmės visą kūrinį, mano akimis, būtų galima sutalpinti į dešimt puslapių. Jo esmė puikiai atsiskleidžia pačioje pabaigoje, kai kunigas pasakoja istoriją apie žmogų prie vartų – tą pačią alegoriją, kuri atspindi viso romano prasmę.

Daugelis šį kūrinį aiškina kaip kritiką valdžios sistemai, teisėsaugos labirintui, kuriame žmogus pasiklysta. Tačiau man ši istorija skambėjo kitaip.
Aš joje mačiau žmogų, kuris nenori pripažinti savo kaltės. Žmogų, kuris ieško lengviausio kelio, vietoje to, kad sustotų ir pažvelgtų į save. Jo atsainus požiūris į procesą, pasipūtimas, pastangos surasti „naudingus“ žmones, kurie išspręs problemą už jį – visa tai kūrė portretą ne aukos, o žmogaus, kuris nenori prisiimti atsakomybės.
Ir net jei tu esi nekaltas, tai dar nėra priežastis neveikti. Mes gyvename netobuloje visuomenėje, ir tai – ne paslaptis bei ne naujiena. Todėl svarbu pačiam ieškoti išeities, nes pasyvumas nieko nepakeičia. Savo požiūriu tu gali būti teisus, tačiau kito akimis – visai priešingai. Būtent todėl svarbiausia yra veikimas, o ne laukimas, kad kažkas kitas išspręs tavo situaciją.

Pabaigos alegorija – apie vyrą, laukiantį prie vartų visą gyvenimą – tarsi apibendrina viską. Tas žmogus laukė leidimo įeiti, bet niekada nepadarė nieko, kad iš tiesų įeitų.
Kafkos herojus man primena būtent tokį žmogų: gyvenantį laukime, klausimuose, pasiteisinimuose. Gyvenantį, bet ne veikiantį.

Jo veikėjai nebekovoja su sistema, tik bando išgyventi, nors žino, kad pralaimės. Todėl Kafkos tekstai slegiantys – juose jaučiama ir paties autoriaus kova su pasauliu, kurio jis taip ir nepriėmė.