Knyga mane sudomino savo tema – visada domiuosi būrimu, kortomis. Ir kai perskaičiau recenzijoje: „kas, jei visas mūsų gyvenimas – eiga ir mirtis – jau nuspręstas? Jeigu kauliukai ar kortos galėtų tai išburti, ar norėtumėte sužinoti, kaip viskas baigsis?“ – tie keli sakiniai tikrai privertė paimti knygą į rankas.

Tačiau pirmasis įspūdis greitai išgaravo… Perskaičius kelis skyrius pasidarė nuobodu, įžanga labai ilga. Įpusėjus knygai jau galvojau mesti skaityti, bet vis dar laikė tas „o gal“ – viltis, kad kažkas pagaliau užkibs. Maždaug ties 179 puslapiu nusprendžiau duoti dar 100 puslapių šansą. Ir būtent tuo metu prasidėjo detektyvinė linija, kuri mane, kaip trilerių mėgėją, šiek tiek užkabino. Tik dėl jos ir perskaičiau knygą iki galo.

Man šioje istorijoje labai trūko paslapties ir aiškesnės mįslės dėl tų kortų. Jos tarsi dažnai minimos, parodoma jų reikšmė, bet realiai tik pačiame pabaigos etape jos tampa svarbesnės siužetui. Kartais pati sau pasunkinu situaciją – kas antra mano skaitoma knyga būna klasika, o tada šiuolaikiniai romanai tiesiog nebetempia iki to lygio. Greičiausiai tai ir yra didžiausia mano klaida – nuolatinis lyginimas. Bet vis tiek keista, kai tokie kūriniai vadinami „New York Times“, „Sunday Times“ bestseleriais, o Amazon juos iškelia tarp metų geriausių. Kuo ši knyga turėtų taip kabinti? Siužetas vangokas, veikėjai tušti, net gana amorališki. Nėra ji pati blogiausia, bet to aukšto įvertinimo tikrai nesupratau.

Personažai pasirodė tokie 2D – lyg kažko vis trūktų. Ne iki galo atskleisti jų charakteriai, nelabai įmanoma net apibūdinti. Gal taip ir buvo autorės sumanyta, bet man tai paliko didelę tuštumą. Jaučiasi bandymas kurti tamsų, paslaptingą pasaulį – bet jis toks paviršutiniškas, kad įtraukti nespėja. Kam galėtų patikti ši knyga?
Turbūt jaunimui, kuris tik pradeda domėtis literatūra, ieško kažko lengvo. Gal tiems, kurie tik pradeda domėtis taro kortomis ir būrimu – nors ši tema čia nėra giliai narpliojama.

Knygoje rašomas metų laikas – vasara, karštis ir saulėtos dienos. Bet jei reikėtų ją suvesti su metų laiku, man tai vienareikšmiškai ruduo: lėtas, niūrokas, be didesnio veiksmo. Gal tai ir vienintelis pliusas, kad skaičiau ją rudenį – tiko prie nuotaikos ir lietingo oro už lango. Manau, kad ši knyga tikrai turi savo skaitytoją – tiesiog ne mane. Nesitikėjau stebuklo, bet tikėjausi daugiau. Tad, jei ieškote gilesnės mistikos, sudėtingesnių charakterių ir stipresnių emocijų – ši knyga gali nuvilti.