Pradėta: 
Trumpai apie knygą
„Mirties pabaiga“ – trečioji trilogijos dalis, tęsianti žmonijos kovą dėl išlikimo. Įvykiai tampa vis didesnio masto, o istorija užbaigia visą pasakojimą. Pagrindiniai veikėjai – Čeng Sin ir Luo Dzi – atstovauja skirtingiems požiūriams į atsakomybę, išlikimą ir pasirinkimus. Jų sprendimai daro didelę įtaką visos žmonijos likimui.
Ši knyga mane tikrai sužavėjo. Liu Cixinas — unikalus autorius. Jo gebėjimas aprašyti mokslinę fantastiką yra stulbinantis: kiek jis turi turėti žinių, kiek šaltinių būti perskaitęs, kad galėtų sukurti tokią tikrovišką, įtikinamą ateities viziją. Skaitant atrodo, kad tai — ne fantastika, o galbūt mūsų laukiančios realybės atspindys.
Dar labiau žavi jo gebėjimas kurti psichologinius žmonių portretus. Kiekvienas veikėjas turi savitą istoriją, baimes, išgyvenimus. Liu puikiai perteikia jų vidinę kovą — tiek su pasauliu, tiek su savimi. Jo dialogai, samprotavimai tarp dviejų žmonių atspindi visos žmonijos istoriją, mūsų pasirinkimus per visą egzistavimą.
Autorius subtiliai parodo, kaip herojai keičiasi — tobulėja arba, atvirkščiai, degraduoja. Bet kiekviena istorija išlieka unikali, tarsi atskiras visatos kampelis. Ir, tikriausiai, būtent dėl to man jo kūryba taip patinka.
Tai nėra vien mokslo ir technologijų pasakojimas — čia glūdi žmonių istorijos, jų kryžkelės, pasirinkimai, vidinė kova su savimi, su savo „antruoju Aš“. Kova tarp žmogiškumo ir išlikimo. Kur ta riba tarp gelbėjimo ir amoralumo?
Tai tokios stiprios temos, kad kartais trūksta žodžių jas apibūdinti. O Liu Cixinas priverčia ne tik mąstyti, bet ir pereiti per save — sustoti, susimąstyti, kas iš tiesų baisu, o kas galbūt… būtina.
Gilios mintys
Skaitant šią knygą jaučiausi taip, lyg mintys būtų nuolat įsitempusios – kiekvienas skyrius kėlė naujų klausimų, o kai kuriuos momentus teko perskaityti kelis kartus, kad suprasčiau iki galo
Vienas iš labiausiai sukrėtusių epizodų buvo susijęs su Čeng Sin ir Trisoliario civilizacijos žlugimu. Iš pradžių nesupratau, kaip ji, būdama hipernacijoje šešerius metus, galėjo stebėti įvykius, kurie vyko vos po trejų metų ir dešimties mėnesių nuo Transliacijos eros pradžios. Atrodė, kad tai prieštarauja logikai. Tačiau galiausiai suvokiau, kad knygoje kalbama apie kosmoso įvykių matomumą Žemėje – mes visada matome praeitį. Tai reiškia, kad Cheng Sin galėjo stebėti Trisoliario civilizacijos sunaikinimą, nes šviesa iš šių įvykių pasiekė Žemę tik po tam tikro laiko.
Šis suvokimas mane giliai sukrėtė. Jis privertė pažvelgti į laiką ir mūsų egzistenciją visatos mastu. Tai ne tik literatūrinė patirtis, bet ir filosofinė bei mokslinė pamoka. Knyga vienareikšmiškai pagilino mano žinias apie astronomiją ir fiziką, praplėtė suvokimą apie tai, kaip mes matome pasaulį ir kokia ribota yra mūsų perspektyva.
„Mirties pabaiga“ nėra tik fantastikos kūrinys – tai knyga, kuri priverčia permąstyti laiką, erdvę ir mūsų vietą visatoje.
Citata
„Gyvybė pasiekė evoliucijos stadiją, kai iš vandenyno išlipo į krantą, tačiau pirmos krantan išlipusios žuvys liovėsi būti žuvimis. Panašiai ir žmonės, kai išėjo į kosmosą, kai išsilaisvino iš Žemės, liovėsi būti žmonėmis. Taigi jums noriu pasakyti štai ką: kai planuojate leistis į atvirą kosmosą visiems laikams, gerai pagalvokite, ką darote. Kaina, kurią teks sumokėti, gerokai didesnė, negu įsivaizduojate.“
Autorius puikiai aprašo. Žaviuosi jo mąstysena ir net pasakyčiau – pranašiškais apsakymais. Žmogus gali būti žmogumi, kol gyvena tarp žmonių ir tam tikrose sąlygose. Jei jo aplinka pasikeičia, suveikia „mikrobos“ – instinktas išgyventi ir prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų; kartais tam pasiekti reikia atsisakyti tam tikrų žmogiškų savybių. Skamba beprotiškai, bet būtent dėl šių savybių mes išgyvenome tiek ilgai.
Tai matyti ir paprastesnėse situacijose. Pavyzdžiui, laidotuvių biure dirbantys žmonės turi mirtį priimti kaip kasdienybę. Jei jie kiekvieną kartą giliai išgyventų kartu su artimaisiais, psichika neatlaikytų. Tas pats su gydytojais – jei operacijos metu miršta pacientas, gydytojas turi išlikti ramus, nes kitaip nebegalėtų padėti kitam. Ta riba tarp žmogiškumo ir būtino emocinio atsiribojimo yra labai trapi. Ilgai taip gyvenant, žmogus gali prarasti dalį savęs.
Nukrypstant į praeitį ir žvelgiant į žmogaus evoliuciją, matome, kad žodis „žmogiškumas“ keičiasi taip pat. Kai žmogaus išgyvenimo įrankis buvo jo paties pagamintas ginklas (akmuo, geležis, aštrus antgalis) ir puolimas lauke, miške, tai buvo laikoma norma. Dabar į tokią situaciją žiūrėtume kaip į žvėriškumą, tačiau iš tikrųjų tokių situacijų buvo daug. Dvikovos iki mirties dėl garbės – anksčiau tai buvo kilnumo ženklas, dabar – beprasmiška savižala. Viešos egzekucijos – kadaise pramoga, šiandien – barbarybė ir pan.
Technologijos taip pat pakeitė mūsų kasdienybę ir požiūrį. Tai, kas anksčiau buvo ritualas ar bendravimo forma – pavyzdžiui, moterys, skalbiančios drabužius upėje – šiandien tapo buitine pareiga, kurią stengiamės kuo greičiau atlikti. Prieš kelis dešimtmečius niekas nebūtų rinkęs šuns ekskrementų, o dabar tai laikoma kultūros dalimi. Kaimynai anksčiau sėdėdavo kieme ir kalbėdavosi, o dabar žmonės grįžta į namus ir bendrauja su ekranais. Kuo daugiau technologijų atsiranda mūsų gyvenime, tuo mažiau žmonės bendrauja tarpusavyje. Žmonės tampa vienišesni, paguodos ieško net dirbtinio intelekto pagalba. Paradoksalu, bet technika, neturinti jausmų, pradeda formuoti mūsų žmogiškumą.
Ir čia grįžtame prie autoriaus minties. Kai žmogus palieka Žemę, jis palieka ne tik namus – jis palieka visą aplinką, kurioje susiformavo jo žmogiškumas. Kosmose mūsų instinktai, emocijos ir moralė nebeturi natūralios atramos. Ten žmogus turi kurti naują žmogiškumo formą, nes senoji tiesiog neveikia. O grįžęs namo žmogus tarsi nusiima akinius ir pamato save iš šalies – supranta, kad tai, kas atrodė būtina išgyvenimui, buvo tik prisitaikymas prie aplinkos.
Žmogiškumas nėra nekintantis dalykas – tai būsena, kurią formuoja aplinka. Supranti, kad jis nuolat keičiasi, priklausomai nuo sąlygų, aplinkos ir technologijų poveikio.
Citata
„Tą naktį, kai baigiau statyti švyturį, išplaukiau laivu, pasižiūrėti, kaip jis atrodo iš toli, ir staiga pagalvojau: mirtis- tik niekada neužgęstantis švyturys. Kad ir kur nuplauktum, galiausia teks pasukti link jo. Viskas pasaulyje išnyksta, tik mirtis amžina.”
Citata
„Silpnumas ir neišmanymas nėra egzistencijos barjeras, o arogancija taip.”
Gilios mintys iš knygos
Išties. Ką čia pasakysi? Civilizacija buvo kaip beprotiškas penkių tūkstančių metų trukęs šuolis. Pažanga skatino dar didesnę pažangą; atrodė, žmonija turi dievišką galią, tačiau galiausiai laikas parodė, kam priklauso tikroji galia. Palikti apie save prisiminimą sunkiau negu sukurti pasaulį. Civilizacijos pabaigoje visa, ką įstengėme pasiekti, – pakartoti tai, ką darėme tolimoje praeityje, kai žmonija dar tebuvo kūdikis.
Iškalti ženklus akmenyje.
Įdomi interpretacija
Liu Cixin kūryba stebina savo gylumu ir visapusiškumu. Jis sugeba vienoje istorijoje apjungti istoriją, mokslą, politiką ir fantaziją taip, kad viskas atrodo gyva ir tikra. Jo talentas jungti visiškai nesusijusias sritis – nuo fizikos teorijų iki žmonių likimų – verčia sustoti ir susimąstyti. Skaitant jo knygas atrodo, kad autorius žino tiek daug, bet tuo pačiu kviečia skaitytoją pats domėtis, klausti, tyrinėti. Kiekviena detalė, kiekviena mintis priverčia pasaulį matyti platesniu žvilgsniu ir suvokti, kaip viskas susiję – mokslas, menas, žmogaus prigimtis ir visata. Liu Cixin ne tik pasakoja istorijas, jis skatina mus būti smalsiais, gilintis, ieškoti ryšių tarp dalykų, kurių iš pradžių niekas nesujungtų.
Citata:
Tačiau žinojo: pagal stygų hipotezę erdvę, kaip ir visus materialius objektus, sudaro aibė mikroskopinių virpančių stygų. Van Gogas tapė tas stygas: jo paveiksluose erdvė, kaip ir kalnai, kviečių laukai, namai ir medžiai, pilna smulkaus virpesio. „Žvaigždėta naktis“ paliko Čeng Sin neišdildomą prisiminimą, ir ji nustebo po keturių šimtų metų vėl išvydusi paveikslą Plutone.
