Mano mintys

Perskaičiau 1984 ir iš karto net nesupratau, ar man ji patiko. Jei būčiau turėjusi vertinti tą pačią akimirką, tikriausiai būčiau davusi mažiau. Ne dėl to, kad nesupratau – dėl jausmo. Skaityti buvo sunku. Viskas atrodė lėta, monotoniška, net vietomis nuobodu. Atrodė, kad trūksta veiksmo, kažko, kas „užkabintų“. Net pabaiga… ne tai, kad nustebino – ji tiesiog paliko labai sunkų jausmą. Ir pirmą kartą pagalvojau: gal ši knyga tiesiog ne man. Bet praėjo šiek tiek laiko, ir pagavau save vis dar galvojant apie ją. Ne apie siužetą, ne apie veiksmą – apie jausmą. Ir tada supratau keistą dalyką: gal problema buvo ne knygoje. Gal ji tiesiog per gerai padarė tai, ką turėjo padaryti. George Orwell juk nesistengė sukurti „įdomios istorijos“. Jis sukūrė pasaulį, kuriame žmogus pamažu praranda viską – ne tik laisvę, bet ir gebėjimą mąstyti, jausti, abejoti. Ir skaitydama aš tą pajutau. Tas beviltiškumo jausmas, kuris man taip nepatiko, gal iš tikrųjų ir buvo esmė. Ne knyga mane „susilpnino“. Ji parodė, kaip lengva žmogų susilpninti. Įdomu tai, kad tuo pačiu metu skaičiau ir Geografijos įkaitus: dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką. Visiškai kita knyga, apie realią politiką, bet kažkaip mintys susijungė. Ten kalbama apie tai, kad pasaulį formuoja žemėlapiai, resursai, teritorijos. Kad konfliktai tarp valstybių yra neišvengiami. apie karų priežastys. O 1984 parodo kitą pusę – kad karas gali būti ne tik dėl kažko, bet ir dėl to, kad jis tiesiog vyktų. Kad jis reikalingas ne pergalei, o kontrolei. Ir tada tos trys valstybės romane – Okeanija, Eurazija, Rytazija – nebeatrodo tokios tolimos ar išgalvotos. Pavadinimai kiti, bet logika… labai pažįstama. „Karas – tai taika. Laisvė – tai vergystė. Nežinojimas – jėga.“ Iš pradžių šie žodžiai atrodo absurdiški, bet kuo toliau skaitai, tuo labiau supranti, kad tokioje sistemoje jie iš tikrųjų veikia. Ir dar viena mintis, kuri man įstrigo: „Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį; kas valdo dabartį, tas valdo praeitį.“ Tai labai tiksliai sustiprina visą knygos logiką apie kontrolę. Iš pradžių dėl viso to norėjosi nuimti balą. Dabar jau nebesu tuo tikra. Nes jei knyga po kelių dienų vis dar „sėdi galvoje“, jei ji verčia abejoti savo pačios vertinimu, gal ji padarė daugiau nei daugelis „gerų“ knygų. Gal stipriausios knygos yra ne tos, kurios patinka iš karto, o tos, kurios pirmiausia sukelia diskomfortą, o tik po to – supratimą.