Mano įvertinimas 5/5
Perskaityta
Autorius: Natalie Haynes
Puslapių skaičius: 336
Pradėta: 2025.11.09
Baigta: 2025.11.23
Knygos formatas:
Biblioteka
Žanras:
užsienio romanai
Trumpai apie knygą
Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...
„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.
Pastaruoju metu vis daugiau knygų iš senųjų mitų pasaulio — „Achilo giesmė“, „Kirke“, „Elektra“… Visos jos laukia savo eilės mano skaitymo sąraše (kuris, beje, jau toks ilgas, kad sunku surasti vietos savo bibliotekoje). „Norėjosi ją vėl prisiminti per literatūrą, o bibliotekoje į rankas pakliuvo ši knyga – „Aklas kaip akmuo“. Pirmi puslapiai ėjosi lėtai, bet vėliau įsivažiavo. Patiko, kaip autorė rašo iš skirtingų perspektyvų — gorgonės, dievai, mirtingieji… Kiekvienas turi savą balsą, savą požiūrį, ir taip susidaro tarsi daugiasluoksnis, gyvas vaizdas – matai tą pačią istoriją iš kelių pusių.
Knyga priverčia prisiminti mitologiją, pasitikrinti, kas čia iš senųjų istorijų, o kas iš autorės fantazijos. Nors tai pasaka, vis tiek užjauti herojus, bet tuo pačiu matai juos ir kitų akimis – tada ta užuojauta virsta abejonėmis. Norisi tęsti, sužinoti, kaip viskas susipins.
Labiausiai įsiminė skyriai, pasakojami iš Gorgoneion perspektyvos – tekstas toks stiprus, kad norisi kai kuriuos puslapius perskaityti antrą kartą, kad tikrai „pagautum“ viską, ką autorė norėjo pasakyti.
Įpusėjus knygai „Akla kaip akmuo“ tikrai nenusibosta. Siužetas įdomus, kartais net pamirštu, kad skaitau mitologiją. Dzeuso sūnus Persejas, Atėnė ir Hefaistas – jų tarpusavio santykiai labai įdomus. Labai patiko scena, kai Atėnė pasakoja apie mirtingąją Gorgonę. Dialogas lengvas, autorės mintys apie dievus kaip žmones – įdomios. Susidaro savita nuomonė apie dievus ir jų palikuonis – jie tampa arčiau skaitytojo, labiau „žmogiški“.
Perskaičius visą knygą užėjo didelis noras perskaityti graikų mitus. Todėl ilgai nelaukusi nusipirkau 😊
Labai patiko autorės mintis įlieti gyvybės į personažus. Iš tikrųjų jau daug neprisimenu iš graikų mitų, apie kai kuriuos dievus, tačiau jai pavyko sužadinti smalsumą, paskatinti domėtis toliau ir tęsti pažintį su dievais.
Pakilo noras perskaityti graikų mitus ir pažvelgti į juos kitu kampu – juk ir pabaisos turi savo gyvenimą bei istoriją, kaip jos tapo tokios. Ši istorija mane dar kartą įtikino, kad medalis visuomet turi dvi puses, ir ne visada pinigą reikia priimti už gryną auksą.
Gylios mintys
Diskutuojant su sūnumi apie tai, kodėl jam nepatinka mitai, jis pasakė, kad jį erzina jų „nechronologiškumas“. Jo mąstymas matematinis, tad jam sunku suprasti mitų gyvenimo eigą: „Kažkur trenkia griaustinis, kitur Poseidonas trišakiu kelia bangas, o kitam krante Afroditė šildosi saulėje. Kaip tai gali vykti vienu metu?“ – klausė jis. Jam tai atrodo nenuoseklu, nelogiška.
Perskaičiusi šią knygą, pati sustojau ties viena vieta paskutiniame skyriuje. Atenė kreipiasi į Meduzą su prašymu apversti jos šventyklos gerbėją – Itanę. Meduza nustemba: kodėl deivė prašo tik dabar, juk praėjo šimtas metų? Atenė savo ruožtu nustemba dar labiau – jai atrodo, kad laiko praėjo visai nedaug. Mums, mirtingiesiems, tai būtų ištisa epocha.
Ši scena puikiai paaiškina, kodėl mituose tiek chaoso. Mes laiką matuojame metais, o dievai – amžiais. Tai, kas jiems atrodo vakar dienos įvykis, mums jau būna virtę kelių kartų istorija. Ir todėl mituose viskas taip natūraliai persipina – laikas jiems teka kitaip.
Dar šiek tiek ...
Kaip keista, kad praėjus tiek amžių, graikų mitai vis dar daro tokį stiprų poveikį mūsų visuomenei. Iš vienos pusės tai tik pasakos, kuriomis šiandien netikime, tačiau jos vis dar dėstomos mokyklose, universitetuose, aptariamos pokalbiuose, mene ir literatūroje. Tiek daug aforizmų kyla būtent iš mitų — ir kai pokalbyje ar knygoje išgirsti vos kelis žodžius, kaip „Pandoros skrynia“, „Achilo kulnas“, „Narcizas“, „Sizifo darbas“, tu iš karto supranti visą prasmę. Tos trumpos frazės paaiškina situacijas geriau nei ilgi paaiškinimai ar aprašymai.
Mituose telpa žmonių išgyvenimai, baimės, viltys, todėl iš jų semiamės išminties. Nors pasakojami dievai, jie elgiasi kaip žmonės — myli, pavydi, kerštauja, bijo. Šis dievų ir žmonių kontrastas primena, kad net silpnas, mirtingas žmogus gali ryžtis keliauti, kovoti, bandyti laimę, o stiprusis — turėti savo silpnybių, baimių ir klysti taip pat, kaip ir paprastas žmogus. Mitai tiek daug davė mūsų kultūrai: architektūrai, literatūrai, mūsų supratimui apie pasaulį.
Tai buvo pirmieji bandymai suprasti visatą ir paaiškinti gamtą. Kai žmonės gyveno nežinomybėje ir negalėjo racionaliai paaiškinti reiškinių aplink save, tas nepaaiškinamumas kėlė baimę. Mitai padėjo atsakyti į klausimus: kodėl lyja, kodėl dieną šviesu, kas nutinka po mirties. Šie pasakojimai formavo pagarbą, taisykles, padėjo žmonėms suvokti, kas yra gerai, o kas blogai. Iš šio kelio ilgainiui užaugo mūsų kultūra, mūsų žinios ir supratimas.
Šiandien mes remiamės nebe spėlionėmis ar baimėmis, bet moksliniais tyrimais ir atradimais. Tačiau jei nebūtų buvę to pirmutinio noro suprasti pasaulį, viską paaiškinti ir įvardyti — kokioje stadijoje žmonija būtų dabar?
Kai pažįstami mitai prabyla kitaip
Nikolajus Kun (Николай Альбертович Кун, 1877–1940) – rusų istorikas, pedagogas ir rašytojas, labiausiai išgarsėjęs savo knyga „Graikų mitai ir legendos“ („Легенды и мифы Древней Греции“). Jis rašė taip, kad mitai būtų suprantami tiek studentams, tiek moksleiviams, tiek ir tiems, kurie norėjo susipažinti su šia kultūra. Kun siekė ne tik pateikti mitus, bet ir sukurti nuoseklų pasakojimą, kad skaitytojai galėtų labiau įsijausti, patirti nuotykius bei išgyvenimus kartu su herojais. Jis vaizdavo herojus ne kaip plokščias figūras, bet kaip gyvus personažus su savitais charakteriais ir bruožais, pripildydamas knygą dvasios. Tokį atsiliepimą apie autorių gavau tuomet, kai rinkausi, kurio autoriaus graikų mitus skaityti, nes jų yra daugybė skirtingų versijų.
