Блажен, кто смолоду был молод,
Блажен, кто вовремя созрел,
Кто постепенно жизни холод
С летами вытерпеть умел;
Кто странным снам не предавался,
Кто черни светской не чуждался,
Кто в двадцать лет был франт иль хват,
А в тридцать выгодно женат;
Кто в пятьдесят освободился
От частных и других долгов,
Кто славы, денег и чинов
Спокойно в очередь добился,
О ком твердили целый век:N. N. прекрасный человек.

Skaitant Puškino eilutes apie „palaimintą žmogų“, kuris viską padarė laiku, man jos neskamba kaip ironija. Nors laikoma, kad Puškinas čia šaiposi iš tokio žmogaus, aš to nejaučiu. Man pirmos eilutės – „Блажен, кто смолоду был молод“ – skamba labai paprastai ir žemiškai: palaimintas tas, kuris jaunystėje buvo jaunas. Ir man tai atrodo tiesa. Aš tikiu, kad kiekvienas žmogaus gyvenimo etapas turi savo laiką.

• Vaikystė turi būti žaidimo, tyrinėjimo ir saugumo laikas.

• Jaunystė — klaidų, bandymų, savęs ieškojimo metas.

• Brandesnis amžius — krypties pasirinkimas, atsakomybė, stabilumas.

Kai šie etapai sumaišomi, žmogus praranda vidinį kompasą. Jei vaikystėje nebuvo laisvės, o jaunystėje teko būti per rimtam, tai vėliau, kai pagaliau atsiranda laisvė, ji gali būti per stipri, per aštri. Ir tada žmogus gali nuklysti, nes jis tiesiog neturėjo progos išmokti, kaip su ta laisve elgtis.

Todėl man Puškino žodžiai apie jauną jaunystėje nėra pašaipa. Man tai – natūralus gyvenimo ritmas, kurio žmogui reikia, kad jis augtų.

Toliau Puškinas rašo apie trisdešimtmetį, kuris „naudingai vedęs“. Čia jo ironija dar ryškesnė, bet man ši vieta irgi skamba kitaip. Aš stabilumą suprantu ne kaip prisitaikymą prie visuomenės, o kaip brandos ženklą. Stabilumas man nėra nuobodulys ar gyvenimas pagal taisykles. Stabilumas atsiranda tada, kai žmogus jau išbandė, suklydo, suprato, kas jam tinka, ir pasirinko kryptį. Tai nėra „naudingai vesti“. Tai yra suprasti, ko nori, su kuo nori būti, kur nori kurti savo gyvenimą. Tai nėra šablonas. Tai yra vidinė ramybė, kuri ateina po kelio, o ne vietoj jo.

Puškinas šioje vietoje mato žmogų, kuris tiesiog vykdo programą. Aš matau žmogų, kuris pagaliau atrado savo vietą.

Paskutinės eilutės – „О ком твердили целый век: N. N. прекрасный человек“ – Puškinui yra pašaipa. Jam tai žmogus, kuris niekada neišdrįso būti savimi, tik darė tai, ko iš jo tikėjosi. Man ši vieta kelia kitokias mintis. Aš tikiu, kad žmogus turi natūralų norą turėti kryptį, formą, palikti pėdsaką. Ne dėl šlovės, o dėl prasmės. „Mano Žmogus” nenori būti kaip vanduo, kuris teka be krypties ir galiausiai ištirpsta vandenyne, o nori turėti savo krantus, savo tėkmę, savo kelią. Ir tam reikia ne visuomenės taisyklių, o vidinės brandos.

Dėl to man ir sunku su Puškinu visiškai sutikti ar nesutikti. Jis kalba apie žmogų, kurį sukuria aplinka, taisyklės, tradicijos. Aš kalbu apie žmogų, kuris kuria save pats. Išorėje tie du žmonės gali atrodyti panašiai – abu gali turėti šeimą, stabilumą, ramų gyvenimą. Bet jų kelias į tai visiškai skirtingas. Puškinas kritikuoja formą, o aš kalbu apie turinį. Jis mato žmogų, kuris gyvena pagal scenarijų, o aš matau žmogų, kuris gyvena pagal savo vidinį laiką.

Todėl skaitydama šias eilutes aš jaučiu ne ironiją, o tam tikrą tiesą, tik ne tokią, kokią matė Puškinas. Jis rašė apie žmogų, kuris niekada nebuvo savimi. Aš galvoju apie žmogų, kuris buvo savimi laiku.

Puiku, kai tekstas sukelia tiek vidinių emocijų ir prieštaravimų!