Kadangi „Idiotą“ skaičiau dalyvaudama bendrame skaitymo projekte, mano užrašai susiformavo dviem skirtingais stiliais. Grupėje rašiau diskusijai skirtas pastabas, o sau – išsamesnius, labiau analitinius dienoraščio tipo įrašus. Todėl sujungus abu formatus mintys gali atrodyti nevienodos ir nechronologine tvarka pagal siužetą.

Pas Dostojevskį labai jaučiasi, kaip jis įsilieja į skirtingų personažų istorijas, parodo juos iš įvairių pusių. Kartais tenka perskaityti iš naujo, nes ne iš karto aišku, kas tiksliai vyksta su vienu ar kitu herojumi. Skaitau tekstą ir pagaunu save galvojant, kad iki galo nesuprantu, kas čia parašyta. Reikia sustoti, grįžti atgal, pamąstyti. Bet po pažinties su Tolstojaus „Ana Karenina” ši visuomenė man atrodo labai panaši. Iš esmės tai juk ta pati Rusija, tas pats laikmetis.
Aukštuomenė man ne prie širdies. Nemėgstu tokių paviršutiniškų žmonių. Apskritai nesuprantu, kuo jie užsiima — tik aptarinėja vieni kitus ir malti liežuviais.
Knyga man labai patiko— jos filosofija ir nuotaika pataikė tiesiai į tą vidinį tašką, kurio dabar man reikėjo. Skaičiau lėtai, nes nuolat svarsčiau herojų po elgius, jų sprendimus ir bandžiau juos palyginti su realybe. Tai nėra knyga, kurią galima „praryti“ greitai — ji verčia sustoti, grįžti, permąstyti, o kartais ir pažvelgti į save.