Mano įvertinimas 4/5
Perskaityta
Autorius: Philippa Gregory
Puslapių skaičius: 511
Pradėta: 2025.12.29
Baigta: 2026.02.27
Knygos formatas:
Biblioteka
Žanras:
Istorinis romanas
Trumpai apie knygą
Tai antroji istorinio romano „Potvyniai“ dalis. 1670 m. Vasarvidžio išvakarėse į skurdų sandėlį prie Temzės užsuka du netikėti lankytojai: turtingas Jokūbas Eiveris, ieškantis prieš 21 metus paliktos mylimosios ir tikintis rasti savo sūnų, ir iš Venecijos atvykusi našlė, pranešanti, kad Alinoros sūnus Robas nuskendo. Tačiau Alinora tuo netiki ir laiške broliui į Naująją Angliją rašo esanti tikra, kad jos sūnus gyvas, o našlė – apsimetėlė. Romanas nukelia į restauracijos laikų Londoną, prabangią Veneciją ir neramią Naująją Angliją, kur verda aistros dėl meilės, turto ir namų.
Mano mintys
Tai antroji „Klastingų bangų“ dalis. Pirmąją perskaičiau per tris dienas – taip lengvai ji įtraukė. Nors pagrindiniai veikėjai išlieka tie patys, jų išgyvenimai ir akcentai jau kitokie. Pirmoje dalyje dėmesys krypo į vienišą motiną, auginančią du vaikus ir gyvenančią skurdžiai kartu su broliu. Tai laikai, kai moteris be vyro buvo laikoma niekuo. Knyga kalbėjo apie meilę, kurios ji siekia, bet kuri jai draudžiama; apie pasirinkimą tarp savęs ir vaikų; apie žmonių požiūrį, statusą, neteisybę. Nors romanas istorinės tematikos, politiniai įvykiai man liko antrame plane – jie veikiau padėjo suprasti to meto žmonių sprendimus ir elgesį, nei tapo pagrindine ašimi. Antrojoje dalyje tie patys veikėjai – Alinora, jos dukra, brolis Nedas – tęsia savo gyvenimus, tačiau jų pasaulis jau kitoks. Brolis gyvena kitame žemyne, problemos pasikeitusios: skurdas ir išlikimas nebėra tokie aktualūs. Daugiau kalbama apie tai, kuo virto jų svajonės, kokia realybė laukia pasiektų tikslų. Paliečiama vaiko praradimo tema, susitaikymas, abejonės – emocijos tampa subtilesnės, bet gilesnės. Didžiausias pokytis – naujo personažo, Livijos, atsiradimas. Ji labai dvipusė: viena vertus, suteikia siužetui gyvybės, kita vertus, pakeičia pačią istorijos kryptį. Livija netampa antraeile veikėja – ji užima pagrindinę sceną. Dėl to knygos gyslelė pasisuka kita linkme: Alinora ir Elise lieka tarsi šešėlyje, o Livijos energija ir godumas užlieja visą pasakojimą. Įpusėjus knygai tai tampa minusu, nes istorijos tonas jau kitoks, o grįžti prie skaitymo darosi sunkiau. Autorės rašymo maniera išlieka atpažįstama – ji kelia klausimus, rodo problemas iš įvairių pusių. Tačiau emocijos, kurias sukelia ši dalis, jau kitokios. Todėl, jei tonas nesikeis, man pačiai sunku suprasti, ar norėsiu skaityti tęsinį. Juolab kad trečioji dalis jau išleista.
Gilios mintys
Bangos kita pusė
Pradedant skaityti knygą Livija man atrodė gana paviršutiniška: išpuikusi italė, mėgstanti lengvumą, šventes ir dėmesį. Visiškai kitokia nei santūrūs anglai, tarp kurių ji atsidūrė. Todėl pirmas įspūdis buvo aiškus — graži, bet išlepinta panelė, kuri labiau nori pramogų nei tikro gyvenimo.
Vėliau tas įspūdis ėmė trupėti. Jos ketinimai ne iki galo aiškūs, kartais ji atrodo gudri, kartais per daug įsikišanti, lyg bandanti viską tvarkyti už Stone’ų nugarų. Bet kartu nematyti piktos valios. Dėl to ji man iki šiol atrodė ne stipri, o labiau naivi ir išlepinta. Maždaug po 130psl mano požiūris pradėjo keistis.
Po šio momento Livija man pasirodė visai kitokia. Ji tarsi ta nepermatoma jūra: iš viršaus atrodo rami ir lygi, bet po vandeniu gali slypėti ir paprastas smėlis, ir aštrios uolos. Nežinai, kas ten yra, kol nepažvelgi giliau. Ši mintis man padėjo suprasti, kad mano ankstesnis vertinimas buvo tik paviršius.
Nežinant, kur istorija nuves toliau, bet dabar ėmiau tikėti, kad Livija gali būti atrama, o ne pavojus. Nors pats knygos pavadinimas „Klastingos bangos“ verčia galvoti kitaip, tuo metu manyje daugiau vilties nei įtarumo buvo. Ir gaila buvo vien minties, kad jos ketinimai blogi, gaila Stone moterų — jos jau tiek iškentė, kad dar vienas smūgis būtų skaudus.
Gilios mintys
Pokalbis tarp Nedo ir jo bendražygių apie Naująją Angliją, apie iš indėnų atimtas žemes ir išnaikintus bebrus, tik dar labiau sustiprino mano apgailestavimą dėl žmogaus prigimties. Ypač tada, kai Viljamas pacituoja Biblijos eilutę apie žmogaus valdžią žemei ir gyvūnams. Perskaičiau ją kelis kartus, ir vėl iškilo ta pati mintis: tokios eilutės istorijoje buvo naudojamos kaip argumentas kolonizacijai, gamtos niokojimui ir „civilizacijos“ primetimui kitiems.
Tai tik dar kartą priminė, kaip lengvai žmogus sugeba sumenkinti kitą, pateisinti savo veiksmus ir susikurti moralinį pagrindą tam, ką jis jau nusprendė daryti. Anglai indėnus laiko laukiniais, beveik prilygintais gyvūnams, ir būtent tokia logika leidžia jiems jaustis teisiais. Čia ir atsiranda tas paradoksas: Biblija, kuri turėtų būti teisinga visiems, tampa įrankiu, kurio prasmė iškreipiama. Kas vienam yra atsakomybė, kitam tampa pretekstu valdyti, o trečiam — leidimu užgrobti.
Ir tada supranti, kad niekada nebus vienos tiesos, nes kiekvienas ją palenkia į savo pusę. Net sakinys gali būti suprastas visiškai skirtingai, priklausomai nuo to, kas jį skaito ir ko nori išgirsti. Todėl tarp žmonių, o juo labiau tarp skirtingų kultūrų, religijų ir gyvenimo būdų, vienybės ir visiško susikalbėjimo turbūt niekada nebus. Medalis visada turi dvi puses — ir kiekvienas renkasi tą, kuri jam patogesnė.
Samprotavimas apie knygą „Klastingos bangos“ ir jos veikėjus
Apie šitą autorių turiu savotišką santykį. Pirmąjį jo romaną skaičiau maždaug prieš penkiolika metų, ir tada jis man paliko gana stiprų įspūdį. Todėl dabar, kai vėl grįžau prie jo kūrybos, tikėjausi kažko panašaus – gal brandesnio, gal gilesnio, bet vis tiek tokio, kas mane įtrauktų. Tačiau skaitydama šią knygą jaučiu vis stiprėjantį nusivylimą.
Kol kas, bent jau tiek, kiek perskaičiau, veikėjai turi kažkokį keistą saikumo ir naivumo mišinį. Jie tarsi balansuoja tarp proto ir jausmų, tarp geismo ir kažkokios iliuzinės meilės, bet ne tokios tikros, o labiau tokios… naivios, netgi vaikiškos. Ir mane tai piktina. Man nepatinka tas jų apakimas, tas nesugebėjimas matyti plačiau ar giliau. Atrodo, kad jie vis dar gyvena kažkokioje savo iliuzijoje, ir jei taip bus iki pat pabaigos, aš tikrai liksiu nusivylusi.
Man liko dar apie du šimtus puslapių, ir kai šiandien pamačiau, kad esu tik pusiaukelėje, man buvo labai liūdna. Aš šitą knygą skaitau jau daugiau nei mėnesį, ir vietomis atrodo, kad ji slenka be jokio progreso. Jei siužetas ir toliau eis tokiais pačiais tempais, jei veikėjai liks tokie pat apakę, tai nežinau, ar norėsiu imtis trečiosios dalies. O juk ji yra – žinau, kad ši istorija turi tęsinį. Bet šiuo metu nesu tikra, ar prisiversiu jį skaityti.
Vis dėlto manyje dar yra kažkokia viltis. Galbūt antroje knygos pusėje kažkas pasikeis. Gal veikėjai praregės, gal siužetas įgaus daugiau gelmės. Aš tikrai norėčiau, kad taip nutiktų. Nes dabar jaučiuosi pavargusi, šiek tiek nusivylusi, bet vis dar norinti tikėti, kad ši istorija gali atsitiesti.
Tai jau ne pirmas mano apmąstymas apie šią knygą, tad skamba kaip tęsinys – ir tegu skamba.
Liko nedaug iki pabaigos, todėl rašyti be spoilerių darosi beveik neįmanoma. Bet nutylėti savo minčių apie Liviją – dar sunkiau.
Labiausiai knygose (ir filmuose) mane nervina vienas dalykas: kai stiprus personažas pradžioje tave užkabina sumanumu ir apskaičiuotu žaidimu, o paskui knygos gale atrodo, kad skaitai apie visiškai kitą žmogų – silpną ir pasimetusį.
Livija knygos pradžioje kėlė tiek prieštaringų minčių, tiek jaudulio, tiek pagarbos (net kai pykdė). O gale autorė jos personažą tiesiog sužlugdo.
Parodyti tikrąją jos natūrą būtų užtekę per Saros paieškas tiesos. To būtų visiškai pakakę. Nereikėjo taip nuogai „nunuoginti“ Livijos per tuos žvilgsnius, per pokalbius su tarnais, per visą tą akivaizdų palūžimą.
Tiesą sakant, tai mane nuvylė. Bet ne kaip personažą – o kaip autorę.
Aš suprantu: galbūt ir pačiai Livijai galiausiai nusibodo vaidinti, gal jos tikroji prigimtis ėmė veržtis per kraštus. Bet būtent tai ir parodo, kad ji pralaimėjo. Ji nebuvo tokia sumani ir stipri iki galo.
Šioje knygoje ji buvo stiprus personažas – kol neatėjo pabaiga. O pabaiga man apgadino visą įspūdį.
