Šios dvi knygos mane kažkaip labai greitai įtraukė. Ne taip, kad jos būtų kažkas neįtikėtino, bet buvo tas jausmas, kai nori grįžti prie skaitymo vos tik atsiranda minutė. Vakare skaitydavau iki tol, kol akys pačios užsimerkia, o ryte, dar prieš darbą, vėl imdavau į rankas. Visa diena praeidavo su jų pasauliu galvoje. Tokia lengva priklausomybė, bet maloni.

Manau, kad daug prisidėjo tai, jog veikėjai manęs neerzino. Kartais būna, kad fentezi knygose norisi juos papurtyti, o čia viskas susiskaitė lengvai. Jie tiesiog įsileido mane į savo neramų gyvenimą, ir aš noriai ten pasilikau. Gal todėl taip greitai ir prilipo.

Tematika irgi padarė savo. Aš turiu silpnybę viskam, kas susiję su kitokiais pasauliais — kur yra raganų, drakonų, angelų, su jų taisyklėmis, jų pavojais, jų keistumu. Šioje serijoje buvo būtent tas jausmas, kurio man kartais reikia: truputis tamsesnės nuotaikos, truputis paslapties, truputis to neapčiuopiamo „kažko“. Ne realybė, o pabėgimas nuo jos. Dramos noriu knygose, ne gyvenime.

Meilės linija… na, ji tokia audringa, labiau apie emocijas nei logiką. Tikrovėje tokie santykiai turbūt ilgai netemptų, bet knygose jie turi savo žavesio. Ir man tuo metu to žavesio reikėjo. Pastaruoju metu mano gyvenime daug rutinos — darbas, remontas, viskas sukasi ratu. Trūko santykių, trūko šilumos, trūko kažko, kas užpildytų tą vidinę tuštumą. Šios knygos tą truputį užpildė.

Nors esu perskaičiusi daug tokio žanro istorijų ir mane sunku nustebinti, ši serija mane nudžiugino. Nudžiugino tuo, kad atitiko mano lūkesčius. Davė būtent tai, ko norėjau: lengvą pabėgimą, truputį romantikos, truputį pavojų, truputį kitokio pasaulio. Tarsi desertas po sunkios dienos — saldus, paprastas, toks, kurio nereikia analizuoti.

Ir žinau, kad mano planuose visada atsiras vietos tokioms knygoms. Tokios istorijos man — kaip atodūsis. Kaip mažas pabėgimas. Kaip ramybė, kai jos labiausiai reikia.