Trečioji šios serijos dalis man skaitėsi šiek tiek lėčiau nei ankstesnės. Gal dėl to, kad perskaičiau visas dalis iš eilės – reikėjo padaryti pertrauką, tačiau jos nepadariau, todėl ši dalis skaitėsi gan ilgai. Kaip visada, autorius geba surasti nenutrintas temas – žmogžudystės žiaurios, bet kartu intriguojančios, ne tokios, kokias dažnai sutinki detektyvuose. Visi veikėjai atrodo adekvatūs, logiškai sudėlioti, net jei kalbame apie žudikus – viskas turi savą prasmę. Šiek tiek erzino Roberto „aš viską žinau, viską suprantu“ laikysena, bet ne kritiškai – galbūt tiesiog per daug to pasitikėjimo savimi.

Šioje dalyje daugiau dėmesio skirta kapitonei. Ji čia tampa ne tik tyrėja, bet ir auka. Šis momentas man pasirodė dviprasmis – tarsi autorius sąmoningai palaužtų jos, kaip stiprios moters, įvaizdį. Nors ji vaizduojama kaip tvirta, profesionali, po šiuo fasadu jaučiasi moteriškumo neviltis: noras įrodyti savo vertę „vyriškame“ darbe. Vyrui autoriteto įrodinėti nereikia – jis tiesiog yra geras arba blogas kapitonas. Tuo tarpu moteriai tenka įrodinėti du kartus: kaip profesionaliai dirbti, ir kad ji ne prastesnė už vyrą. Šiame personaže matomas begalinis noras pasirodyti, slepiama vidinė įtampa ir trapumas. Šioje dalyje autorius tarsi apnuogina jos sielą, išryškina moterišką prigimtį, parodo ją ne kaip autoritetą, o kaip žmogų. Gal todėl ji man pasirodė ne visai tinkama šioms pareigoms – jos stiprybė per dažnai prasilenkia su vidine pusiausvyra. Visgi istorija išlaiko intrigą ir savo ritmą.

Patinka, kad išlieka tas pats lengvas humoras, veikėjų tarpusavio ryšys, o Garsijos tobulėjimas jaučiamas vis stipriau. Vis dėlto šioje dalyje buvo daugiau tipiško trilerio pojūčio – nesinorėjo ar nebuvo priežasties gilintis į autoriaus žodžius. Trūko psichologinių apmąstymų ar bent jau tokių, kurie užkabintų. Šia prasme knyga pasirodė kiek tuščia, nors pats siužetas gerai išdėliotas, o nusikaltimai aprašyti įdomiai.

Autorius tikrai turi talentą rašyti stiprias pabaigas. Skaitant šią dalį maniau, kad kitos nebepaimsiu – turbūt per daug jo vienu metu. Tačiau pabaiga parašyta taip, kad vis dėlto dar pasiimsiu vieną knygą, tik gal šiek tiek vėliau. Iš tiesų šiek tiek gąsdina autoriaus nusikaltimų „kūrybiškumas“ – atrodo, lyg jis pasisemtų metodų tiesiai iš pragaro. Jis turi savitą braižą – rašo tarsi serialą: kiekvienas skyrius primena kadrą, kuris baigiasi įtemptu momentu, o naujas prasideda jau kitoje scenoje. Tai išlaiko tempą ir smalsumą, bet kartu vargina – toks rašymo būdas išlieka visuose jo kūriniuose. Gal tai ir yra didžiausias tokio tipo autorių iššūkis: ne tik sugalvoti naują siužetą, bet ir atrasti naują rašymo ritmą.

Apibendrinant, ši dalis – silpnesnė apmąstymo prasme. Ji labiau primena klasikinį trilerį, kuriame svarbiausia veiksmas, o ne vidinė įtampa. Tačiau nepaisant to, autorius išlaiko savo stilių ir gebėjimą intriguoti. Net jei norisi trumpam pailsėti nuo jo pasaulio, vis tiek smalsu, kas žudikas ir kodėl žudo tokiu būdu.