Skaitant „Tamsų mišką”, pastebėjau, kad ši dalis, palyginti su pirmąja, yra labiau orientuota į mokslinę fantastiką. Tai atrodo logiška, nes „Trijų kūnų problemoje“ mes tik sužinojome apie artėjančią grėsmę, o autorius mus lyg ruošė psichologiškai, atskleisdamas, kokie žmonės yra iš prigimties, ką jau pasiekė ir ko „pridirbo“. Antroje dalyje su turima „mase“ mums jau teko kurti apsaugą ir galvoti, kaip išgyventi.
Kadangi visi resursai buvo nukreipti į kosmosą ir išgyvenimą, mokslinė pusė labai išsiplėtojo. Man labai patiko idėja apie liftus į kosmosą ir Verno salą. Nors tai atrodo kaip fantastika, remiantis mokslu, manau, kad viskas įmanoma. Niekada nebuvau pagalvojusi apie tokį „keliavimo“ į kosmosą būdą, ir nors tai paviršutiniška mintis, man ji atrodo geniali!
Kalbant apie veikėjus, antroje dalyje jų yra tikrai nemažai, todėl sunku atsekti, kas yra kas. Bet manau, kad autorius tai daro tyčia – per tam tikrus žmones jis bando perteikti skirtingas metaforas. Pavyzdžiui, per veikėją Zhangą Beihai atskleidžiama karinė pusė, o per kitus (pavyzdžiui, Luo Ji ir Da Shi) – mokslinis, filosofinis ar paprastas žmogiškas požiūris į išgyvenimą.
Nors kiniški vardai kartais painiojasi ir tenka nuolat prisiminti, kas yra kas, dauguma veikėjų yra neatsiejama knygos dalis. Manau, kad autorius tiesiog nuostabiai sujungia viso pasaulio mastą vos keliuose žmonėse. Dėl to knyga man tampa panaši į klasiką, kurioje svarbus ne tik pats siužetas, bet ir veikėjų analizė, atskleidžianti žmonių ydas, silpnybes ar, atvirkščiai, stiprybę ir drąsą.Knyga labai tiksliai atspindi mūsų gyvenimą ir realybę, tik interpretuoja ją kitaip. Ji tarsi padidina mūsų pasaulį iki kosminių mastelių, bet kartu išryškina tas pačias žemiškas problemas – nelygybę, baimę, konkurenciją. Ypač įsimintinas pokalbis tarp Jango (mokslas), Miao (turtuolis) ir Džango – jis puikiai parodo visuomenės sluoksnius ir dilemas dėl išlikimo. Miao mano, kad vietą išgyvenimui reikia nusipirkti, Jangas tvirtina, jog išgyventi turi tik geriausi, o „pasiųsti pilvočiu į kosmosą“ – ne išeitis. Džango, neturintis nei pinigų, nei mokslo laipsnio, pozicija parodo, kad tokiems vietos beveik nėra. Iš vienos pusės valstybė mums sako, kokie mes visi svarbūs, o iš kitos – kaip greitai mus galima suskirstyti į reikalingus ir nereikalingus. Tarsi žmogaus vertė būtų matuojama ne jo moraliniais bruožais ar žmogiškumu, o ekonomine ar intelektine verte.

Tai verčia susimąstyti apie mūsų pačių pasaulį: ar tikrai taip jau toli nuo to esame? Kai technologijos, mokslas ir kapitalas tampa pagrindiniais išlikimo kriterijais, žmogaus emocijos, empatija ar sąžinė ima atrodyti kaip silpnybės. Tada išgyvenimas tampa nebe moralės, o galios klausimu.

Vienybė, apie kurią kalba knyga, yra labai nevienareikšmė. Trisolio civilizacijoje nėra melo – visi gali skaityti vienas kito mintis, todėl jausmai beveik visiškai nuslopinti. Dėl to galima sakyti, kad tie „ateiviai“ (Trisoliečiai) tampa bejausmiai: nejaučia pykčio, pavydžio ar meilės. Tik prislopinus jausmus galima pamiršti individualumą, o kartu – išvengti konfliktų. Bet ar tai iš tiesų vienybė, ar tik ramybės iliuzija?

Net ir ten atsiranda spragų. Gavus pirmąją Je Vendzie žinutę, „Klausytojas“ – neturintis vardo, tik pareigų pavadinimą – dėl baimės prarasti savo poziciją nuslepia žinią. Šis momentas labai svarbus: net tokioje bejausmėje sistemoje vis tiek išlenda žmogiškos emocijos – baimė, egoizmas, savisaugos instinktas. Tai įrodo, kad visiškas jausmų slopinimas neįmanomas, nes būtent emocijos lemia mūsų sprendimus, net jei stengiamės jas paslėpti.

Apibendrinant, norint išspręsti visuomenės dilemas, reikėtų visiškai užslopinti jausmus. Bet tada kyla klausimas – kas lieka iš žodžio „žmogiškumas“? Galbūt jausmai ir yra tai, kas mus iš esmės daro žmonėmis – ne logika, ne gebėjimas skaičiuoti, o empatija, kaltės jausmas, noras suprasti kitą. Būtent dėl to mūsų pasaulis toks prieštaringas, bet kartu ir gyvas. Jei jausmai išnyktų, išnyktų ir moralės ribos, o kartu – ir pats žmogus kaip moralinė būtybė.
Ši istorija primena, kad net pažangiausiose visuomenėse be jausmų ir žmogiškumo lieka tik tuščias apvalkalas. Gal todėl „Tamsus miškas“ tokia paveiki – ji priverčia ne tik mąstyti apie visatą, bet ir pažvelgti į save.