Mano įvertinimas 5/5
Perskaityta
Autorius: Liu Cixin
I knyga
Puslapių skaičius: 360
Pradėta: 2025.07.27
Baigta: 2025.08.09
Knygos formatas:
Biblioteka
Žanras:
mokslinė fantastika
Trumpai apie knygą
Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys ieško nežemiškų civilizacijų ir siunčia signalus į kosmosą. Mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O Žemėje formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su galimais užkariautojais, o kitos ruošiasi sutikti ateivius svetingai ir padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Neregėto užmojo ir įžvalgumo šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.
Mano mintys
Nors dažniausiai renkuosi literatūrą, kuri nėra pilna fizikos, matematikos teorijų ir sunkių mokslo temų, šį kartą pasinėriau į Liu Cixino „Trijų kūnų problemą“, labai daug apie ją buvo kalbama knygų platybėse...Skaitant jaučiu, kad nors aš nelabai nusimanau fizikoje ar
astronomijoje, ši knyga kabina visai dėl kitų dalykų – dėl filosofijos,
idėjų ir klausimo: "kas būtų, jei..."
Ji prasideda nuo politikos, nuo nužudymo, nuo požiūrio į mokslą. Parodoma, kaip pavojinga yra kurti, galvoti plačiau ir žvelgti į ateitį.
Valdžia čia ne tik nepadeda mokslui, bet jį stabdo, slopina. Kūrėjas tampa grėsme. Tai sukuria stiprią įtampą – dar net nesupranti, kas
vyksta, bet jauti, kad visa tai kažkaip susiję su kažkuo daug didesniu.
Žaidimas „Trijų kūnų“ knygoje pasirodo kaip keistas, tačiau labai gilus pasaulis. Iš pradžių nebuvo aišku, kodėl Vangui jis toks svarbus, bet vėliau supratau – tai ne šiaip žaidimas, o pagreitinta žmonijos istorija be pagražinimų. Civilizacijos žlunga viena po kitos.
Kiekvieną kartą – dėl arogancijos, dėl tikėjimo savo teisumu, dėl valdžios, kuri nesupranta, ką daro.
Knygos filosofija (spoileris)
Labiausiai man įstrigo skirtumas tarp mokslininkų ir valdovų. Mokslininkai gali būti žiaurūs, bet jie tiki tuo, ką daro – jų logika paremta skaičiavimu, teorijomis, mažesnių aukų siekiu. Valdovai tuo tarpu – priima sprendimus nesuprasdami nei esmės, nei pasekmių. Jie tarsi duoda leidimą pamaitinti tautą pyragu, bet net nežino, iš ko tas pyragas pagamintas. Tai man atrodo ypač amoralu, nes valdovas turėtų būti atsakingas už visą civilizaciją.
Taip pat labai įdomus buvo vardų pasirinkimo principas žaidime. Kai Vangas pasirenka būti, tarkim, Koperniku – ne tik jis pats, bet ir visa žaidimo aplinka pasikeičia. Atsiranda veikėjai, mąstantys taip, kaip būdinga tai epochai. Tai privertė susimąstyti – istoriją formuoja ne viena asmenybė, o visas „kupolas“, kuriame žmonės gyvena ir bręsta tam tikrai minčiai. Vienas žmogus gali ją garsiai išsakyti, bet jei ne jis – atsirastų kitas. Civilizacija subręsta idėjai, ir ji vis tiek iškyla.
Skaitant jaučiasi stiprus kontrastas tarp politikų, kurie siekia kontrolės be žinojimo, ir mokslininkų, kurie siekia žinojimo be moralės. Vieni nenori žinoti, kiti – nesusimąsto apie pasekmes. O žmonija vis kartoja tuos pačius ciklus: naikina, kovoja, ieško „gėrio“, bet priemonės tam vis tiek išlieka žiaurios.
Ir vis dėlto, nors tai mokslinė fantastika, ji jaučiasi labai reali. Kariaujama vardant taikos, gamta teršiama vardant ekologijos – knyga tik pateikia šį absurdą aiškiau, be metaforų, koncentruotai. Visata čia – begalinė, galimybių daug, bet žmogus vis dar tas pats.
Autoriaus fantazijai ribų nėra, ir tai jaučiasi kiekviename skyriuje. O dar tik pirma dalis! Su nekantrumu laukiu, kas bus toliau.
Tarp fantastikos ir realybės
Skaitydama šią knygą taip pat pastebėjau dar vieną labai įdomų dalyką – joje minimi tikri mokslininkai, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjusi, bet kurie iš tikrųjų turėjo milžiniškos įtakos mokslui. Vienas iš jų:
Henri Poincaré. Jis buvo prancūzų matematikas, fizikas ir filosofas, kuris pirmasis įrodė, kad „trijų kūnų problema“ neturi tiksliai prognozuojamo sprendimo. Tai reiškia, kad kai trys dangaus kūnai (pavyzdžiui, planetos ar žvaigždės) sąveikauja tarpusavyje, jų judėjimas tampa toks sudėtingas ir jautrus pradinėms sąlygoms, jog praktiškai neįmanoma nuspėti, kaip sistema elgsis vėliau.
Tai – vienas iš pirmųjų chaoso teorijos pagrindų, ir šio atradimo reikšmė labai stipriai atsispindi ir pačios knygos siužete. Civilizacijos žaidime žlunga vėl ir vėl, ne todėl, kad jos nepakankamai protingos, bet todėl, kad jos bando išgyventi nenuspėjamoje sistemoje. Poincaré idėja čia tampa ne tik teoriniu pagrindu, bet ir filosofine metafora apie tai, kaip ir mūsų pasaulyje egzistuoja situacijos, kurių paprasčiausiai negalime suvaldyti – kad ir kiek būtume pažengę.
Marija Skłodowska-Kiuri lenkų kilmės fizikė ir chemikė, viena iškiliausių mokslo figūrų istorijoje. Ji tyrė radioaktyvumą, atrado radį ir polonį, laimėjo dvi Nobelio premijas. Jos vardas paminėtas knygoje ne šiaip – ji simbolizuoja žinojimo riziką, pažinimo kainą. Jos darbai leido pasauliui naudoti atominę energiją – tiek gydymui, tiek naikinimui. Marija Kiuri mokslą matė ne kaip ginklą, o kaip tiesos ieškojimą. Tačiau istorija rodo, kad tiesa – pavojinga. Knygoje tai labai aiškiai atsispindi.
Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ši knyga man tokia įdomi – nors tai fantastika, ji remiasi realiomis mokslo žiniomis, tikrais žmonėmis ir jų idėjomis. Tai ne šiaip išgalvotas pasaulis, o tarsi alternatyvi mūsų realybės versija, paremta tuo, ką mes jau žinome – bet praplėsta ir sukurta kitomis sąlygomis, bei kitu laiku.
Knyga suteikė galimybę susipažinti su žmonėmis, apie kuriuos anksčiau nebūčiau net pagalvojusi – jų mintys formuoja ne tik istoriją, bet ir mūsų supratimą apie pasaulį. Tai labai praturtina skaitymą. Jautiesi ne tik skaitantis pasakojimą, bet ir besimokantis. Ir net jeigu kai kurios temos per sudėtingos (o kartais tikrai taip pasijaučia), jos vis tiek palieka norą gilintis.
Citata
Mintis, kuri užkabino
Trisoliario civilizacija pavadino žmones „vabzdžiais“. Iš pradžių tai skambėjo kaip įžeidimas – lyg būtume niekingi ir lengvai sunaikinami. Tačiau vėliau, kai Ši Ciangas nuvežė Vangą ir Ding I į savo gimtinę, situacija pasikeitė. Jie parodė, kaip žmonės naikina vabzdžius, bet šie vis tiek išlieka. Tada palyginimas ėmė reikšti ne silpnumą, o mūsų atkaklumą – gebėjimą išgyventi net tada, kai priešas daug stipresnis. Man labai patiko, kaip autorius šią mintį apvertė, palikdamas viltingą jausmą.
