Мои мысли

Pradėjus skaityti trečią tomą, pagaliau veikėjai man susidėliojo – nebesipainiojo vardai, veidai, viskas tapo aiškiau. Kiekvienas turėjo savitą charakterį, ir tai man labai patiko. Tolstojus sugeba ne tik nupiešti išorinius herojų portretus, bet ir parodyti jų vidinį pasaulį – svajones, skausmus, abejones. Jaučiasi, kad tai ne šiaip veikėjai, o gyvi žmonės. Labiausiai man įstrigo du veikėjai – Andrejus ir Pjeras. Andrejus pradžioje man labai patiko. Jis atrodė tvirtas, protingas, turintis aiškią poziciją. Bet kuo toliau, tuo labiau jis man tarsi blėso... Net sakyčiau, prarado kažką esminio. Gal pavargo nuo gyvenimo? Gal pasidavė? Bet buvo skaudu stebėti, kaip iš stipraus žmogaus lieka kažkas labai trapaus. Tokia jo kaita paliko stiprų įspūdį. Pjeras, priešingai, – pradžioje pasimetęs, keistas, ieškantis. Bet kuo toliau, tuo labiau jis bręsta. Jis tarsi vaikas, kuris per klaidas mokosi gyventi. Klysta, daro kvailų sprendimų, bet visą laiką ieško tiesos. Ir tas jo kelias, nors netiesus, labai žmogiškas. Jis man priminė Leviną iš „Anos Kareninos“ – atrodo, kad Tolstojus per jį bando pavaizduoti tai, ką pats laiko „teisingu“ žmogumi. Tai man pasirodė labai aktualu – parodoma, kad niekas negimsta tobulas, bet svarbu mokytis iš savo klaidų ir judėti į priekį. Labai patiko paskutinio skyriaus samprotavimai. Turiu pripažinti, kad norint iki galo įsigilinti į Tolstojaus mintis, tikrai reikės dar ne vieno skaitymo. Jo idėjos gilios ir reikalauja susikaupimo – tai tekstas, prie kurio norisi sugrįžti.